Eilę metų sodininkai kėlė klausimą dėl sąžiningo visuomeninės elektros energijos kainos diferencijavimo. Jie reikalavo, kad jiems į elektros energijos kainą nebūtų įskaičiuojami žemos įtampos tinklų eksploatacijos kaštai, kadangi pastarieji yra sodininkų nuosavybė ir juos eksploatuoja savo sąskaita pačios bendrijos. Tuometinis Ūkio ministras Petras Čėsna 2002 metais priėmė sprendimą šį klausimą spręsti kitaip: išpirkti sodininkams priklausančius bendrai naudojamus elektros energetikos objektus, dėl ko atkristų būtinybė diferencijuoti kainas. Vyriausybė buvo įpareigota nustatyti tokių objektų išpirkimo tvarką. Per tuos 8 metus visos, buvusios ir esamos tvarkos buvo parengtos taip, kad gintų tik monopolininkų (VST ir RST) teises, leistų begaliniai tęsti išpirkimo procesą arba reikalauti, kad sodininkai netgi turėtų primokėti perduodant savo turtą.

Nors lokaliųjų tinklų išpirkimo vienokia ar kitokia tvarka turėjo būti vykdoma, tačiau išpirkimo procesai vyko ir vyksta labai lėtai. 2008 m. vasario mėn. Ūkio ministerija sudarytai darbo grupei buvo pateikusi duomenis, kad VST buvo išpirkusi 17, o RST - 96 sodininkams priklausiusius tinklus iš 1500 turimų. 2009 m. lapkritį vienas savaitraštis kreipėsi į Energetikos ministeriją dėl informacijos apie išpirktus tinklus. Ministerija pateikė duomenis, kad per 2009 m. RST išpirko 20, o VST – 7 objektus. Šiais metais išpirkta apie šimtas objektų. Pagrindinė lėto proceso priežastis – patvirtintos nepalankios sodininkams (tiesiog korupcinės) bendrai naudojamų elektros energetikos objektų išpirkimo metodikos ir taisyklės, bei nediferencijuota elektros energijos kaina. Pačios pasitvirtindamos žinybines išperkamų lokaliųjų elektros tinklų vertinimo metodikas, energetikos įmonės nustatydavo „minusines“ objektų kainas, neva tiek pinigų reikia sutvarkyti elektros tinklams, kad jie atitiktų nustatytus techninius parametrus, dėl ko sodininkams, parduodant objektus, buvo reikalaujama primokėti šimtatūkstantines ir net milijonines sumas. Tačiau atkreipiame dėmesį, kad už elektros energijos suvartojimą buitiniai vartotojai (tame tarpe ir sodininkai) moka pagal nustatytą tarifą vadinamuoju „Pašto ženklo“ principu t. y. už tiekimo paslaugą iki buitinio vartotojo ribos. Nors sodininkų bendri žemos įtampos tinklai nuosavybės teise energetikos įmonėms nepriklauso ir jos jų neeksploatuoja ir nerenka lėšų už suvartotą elektros energiją iš kiekvieno sodininko, visos gautos lėšos atitenka energetikos įmonėms, t.y., jos gaudavo ir gauna atlygį už nesuteiktas paslaugas ir neatliktus darbus (realiai neteikia dalies visuomeninių paslaugų ir neeksploatuoja žemos įtampos tinklų), atitinkamai nepatiria ir sąnaudų, taip gaudamos papildomo pelno. VST pateiktais duomenimis (2008-10-31 raštas Nr. 10330-3404) 2007 m. faktinės kainos buvo šios:

visuomeninė elektros energijos kaina vartotojams, gaunantiems elektros energiją iš žemos įtampos elektros tinklų – 29,11 ct/kWh;

elektros energijos visuomeninė tiekimo paslaugos kaina – 0,19 ct/kWh (arba 0,65% nuo visos kainos);

elektros energijos skirstymo žemos įtampos elektros tinklais paslaugos kaina – 9,08 ct/kWh (arba 31,19% nuo visos kainos).

Taigi, energetikos įmonė už nesuteiktas paslaugas 2007 m. gaudavo iki 9,27 ct už kWh (arba 31,84% nuo visos kainos). Mes, vadovaudamiesi kelių bendrijų pateiktais duomenimis, atlikome preliminarius paskaičiavimus, kiek įmonės iš šių bendrijų gavo pajamų už nesuteiktas paslaugas. Štai kokie rezultatai:

 Jeigu suskaičiuotume visų sodininkų bendrijų sumokėtas už nesuteiktas paslaugas sumas, gautųsi tikrai įspūdingi skaičiai. Tų pinigų pilnai pakanka sutvarkyti ir eksploatuoti visus sodininkų bendrijoms priklausančius elektros tinklus.

2009 m liepos 14 d. Energetikos ministras eilinį kartą viešai pareiškė: „Sodininkų problemos dėl elektros energijos tiekimo yra pagrįstos ir turi būti išspręstos dar šiais metais“. Buvo sudaryta darbo grupė ir pažadėta, kad problemų neliks. Deja, metai baigėsi, įpusėjo 2010 metai, bet ir šiandien daugelis sodininkų bendrijų tebegirdi pažadus, kad sodininkų tinklai bus išpirkti. Procesas tęsis dar eilę metų dėl didelės apimties, ribotų finansinių ir kitų energetikų galimybių. Dėl nesuinteresuotumo, energetikai prievartauja sodininkų bendrijas, jei ne su neigiama kaina tai už vieną litą parduoti šimtus milijonų vertės turtą, bei išpirkimo forminimui keldami daug papildomų apsunkinančių procesą reikalavimų. Nors deklaruojama, kad vertė nustatoma derybų metu, bet realių derybų negali būti, kadangi stipresnioji pusė, monopolį turintis pirkėjas, tuo visiškai nesuinteresuotas, nes išpirkęs tegalės gauti tą pačią kainą už elektros energiją, kurią sodiečiai moka ir iki šiol, o jam tik prisidės papildomi žemos įtampos elektros tinklų eksploatacijos kaštai, kuriuos jis šiandien ir taip pasiima be jokių pastangų .

Sodininkai daugybę kartų kreipėsi į Energetikos ministrą, Seimo narius, VKEKK, kad būtų nustatyta tokia tvarka, kuri užtikrintų realias derybas tarp stipresniosios pusės – energetikos įmonės – ir silpnesniosios pusės – vartotojo – nediskriminuojant pastarojo. Be to, nesant sutarimo dėl elektros tinklų išpirkimo sąlygų, po išpirkimo sodininkai turi turėti alternatyvią galimybę tinkamai disponuoti ir prižiūrėti savo turtą, t.y. – eksploatuoti savo tinklus pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, tam panaudojant lėšas šiuo metu įskaičiuotas į visuomeninės elektros energijos kainą mokamą monopolistui.

Europos Parlamento ir Europos Sąjungos direktyva 2009/72/EB numato, kad vartotojams turėtų būti užtikrinama teisė į sąžiningą elgesį su jais, kad į nepriklausomo sistemos operatoriaus renkamų mokesčių už prieigą prie tinklo tarifus būtų įskaičiuotas tinkamas atlygis tinklo savininkui ar tinklo savininkams už naudojimąsi tinklu ir bet kokias naujas investicijas į jį. Mūsų supratimu, tai reiškia, kad sodininkų reikalavimai dėl visuomeninės elektros energijos kainos diferencijavimo yra teisėti. Be to, Seimas 2009 metų gruodžio 22 jau balsavo dėl tokios pataisos ir jai pritarė, kai buvo svarstomas Elektros energetikos įstatymo 2, 5, 6, 10, 14, 22, 23, 24, 25, 28, 32, 36, 38, 39, 41, 42, 43, 44, 45 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 42(1) straipsniu ĮSTATYMO PROJEKTAS (Nr. XIP-1475(3)).

Kadangi vėliau, balsuojant už visą 16 straipsnį, jis buvo grąžintas tobulinti, minėta pataisa liko „kaboti“ ore, todėl manome, kad būtina šį kainos diferencijavimą įteisinti Elektros Energetikos įstatyme ir užkirsti kelią energetikams ir juos kontroliuojančiai VKEKK laisvai ir nesąžiningai interpretuoti “Visuomeninių elektros energijos kainų, visuomeninio tiekimo paslaugos kainos ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos” 2009 m. lapkričio 9 d. Nr. O3-199 nuostatas. Tokia pataisa civilizuotai išspręstų daug metų besitęsiančias sodininkams priklausančių elektros tinklų eksploatavimo ir plėtros problemas. Toks sprendimo būdas niekaip nelems elektros energijos kainos didėjimo kitiems vartotojams, ką bando teikti monopolininkas. Priešingai, bus atstatytas socialinis teisingumas t. y. kiekviena grupė vartotojų mokės pilnai ir sąžiningai už tas paslaugas, kurios jam realiai suteikiamos. Tam pagristi pridedame VKEKK 2010.02.26 raštą Nr. R2-311, kuriame pripažįstama, kad vien tik techniniai energijos perdavimo nuostoliai žemos įtampos tinkle sudaro 5,8-6,9 proc., kuriuos, siekiant išvengti diskriminacijos, Elektros Energetikos įstatymo 21straipsnio 8 punktas įpareigoja kompensuoti skirstomųjų tinklų operatorių, bet tai yra nevykdoma. O kur dar tinklo remonto, eksploatacijos ir kiti kaštai.

 Energetikos ministras pavedė sudaryti darbo grupę sodininkų problemoms spręsti. Tokia grupė buvo sudaryta. Jos darbe aktyviai dalyvavo Lietuvos Sodininkų Draugijos atstovai.. Energetikos ministras davė žodį sodininkams, kad problema bus išspręsta vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, kas reiškė, jog nauja išpirkimo tvarka bus palanki sodininkams.

 Grupės darbo eigoje, suvokdami esamų problemų priežastis, pasiūlėme eilę išpirkimo taisyklių projekto pataisų. Ministerijos valdininkai lyg ir neprieštaravo pateiktoms nuostatoms. Tačiau jie iškeldavo vieną problemą: teisės aktai nenumato priverstinio objektų išpirkimo ar eksploatavimo. Tai problemai spręsti, inicijavau Seimui Energetikos įstatymo 28 str. pakeitimo projektą XIP-1039, kuris dabar yra svarstymo stadijoje. Be to, priimant Elektros energetikos įstatymo pataisas 2009 gruodžio 22, pavyko į įstatymo nuostatas įtraukti „Bendrai naudojamo elektros energetikos objekto avarinės būklės“ bei „leistinosios naudoti galios“ apibrėžimus, dėl kurių kildavo didžiausi ginčai ruošiant elektros energetikos objektų išpirkimo tvarką. Liūdna, bet naujai ruošiamame Elektros Energetikos įstatymo projekte šių nuostatų vėl nebeliko.

 Deja, teisingumo atstatymas sodininkų atžvilgiu tiek Energetikos ministerijos valdininkams, tiek skirstymo bendrovių vadovams nepatiko. Ministerija, beveik neatsižvelgdama į sodininkų pasiūlymus, patvirtino naują išpirkimo taisyklių aprašą.Naujosiose taisyklėse atsirado „įdomi“ nuostata, kad jei ne dėl energetikos įmonės kaltės nebus sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis, „tai savininkas privalo bendrai naudojamą elektros energetikos objektą eksploatuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis bei užtikrinti, kad jis atitiktų teisės aktuose nustatytus saugumo, energetikos objektų suderinamumo ir kitus privalomus reikalavimus, arba savininkas privalo sudaryti bendrai naudojamo elektros energetikos objekto eksploatavimo sutartį su teisės aktų nustatyta tvarka atestuota įmone“. Visi suprantame, kad sodininkų bendrijos finansiškai negalės išlaikyti kvalifikuotą personalą, o nuomos paslaugos kainuos nemažus pinigus. Verčiant antrą kartą mokėti energetikams už tą patį darbą, jie bus dar daugiau diskriminuojami? Argi tai nebus papildomas šaltinis pasipelnyti dukterinėms energetikų įmonėms? Kodėl savivaldybių valdomus tinklus tiek RST, tiek VST dabar, pasirašę tų tinklų panaudos sutartis, aptarnauja nemokamai?

 Ar tai nėra atsakymas į klausimą: kodėl tiek RST, tiek VST nediferencijuoja elektros energijos kainų, kaip tas numatyta Visuomeninių elektros energijos kainų, visuomeninio tiekimo paslaugos kainos ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikoje“, patvirtintoje Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. O3-199? Joje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta:

„15. Elektros energijos kainų diferenciacija – tai elektros energijos tarifų nustatymas pagal vartotojų grupes, energijos suvartojimo laiką, įtampos lygius, sunaudotos energijos kiekį, galią ir kitus požymius.“;

“29,1 būtinos sąnaudos-kainos turi skatinti elektros energetikos įmones teikti paslaugas vartotojams ekonomiškai pagrįstomis sąnaudomis;”

“29,2 sąnaudų atspindėjimas- kainos turi pagrįstai ir tiksliai atspindėti atitinkamos elektros energetikos veiklos sąnaudas, teikiant paslaugas vartotojams…;”

“29,6 lankstumas- kainų struktūra turi būti pakankamai lanksti, kad atitiktų sąnaudų pasikeitimus, nors tai ir konfliktuotų su stabilumo reikalavimais;”

„29.7. lygybė – kainos neturi remtis kryžminiu subsidijavimu bei diskriminuoti vartotojų ar jų grupių.“;

„33. Taikant diferencijuotus elektros energijos tarifus, elektros energijos kaina vartotojams gaunama sumuojant pagal technologinius etapus atitinkamus elektros energijos tarifus.“

 Iš pridedamų VKEKK atsakymų matyti, kad komisija pritaria energetikos įmonių tendencingam ir nesąžiningam metodikos taikymui. Jie vadovaujasi tik vieno metodikos 34 punkto nuostata, kad leidžiama taikyti elektros energijos kainos komponentes pagal technologinius etapus vartotojams gaunantiems elektros energiją iš 0,4 KV tinklo įskaitant ir transformatorių šynas. Tai yra teisinga ir logiška vartotojams, ypač kaimo vietovėje, kai vidutinės įtampos tinklais tiekiama energija per transformatorinę pastotę, kuri, dėl didelių atstumų nuostoliams sumažinti, įrengta prie vartotojo ribos ir jis tiesiogiai pajungtas nuo žemos įtampos šynų. Vadovaujantis “pašto ženklo” principu, tokiu atveju vartotojui neaktualu kokiu būdu, bet jam pilnai suteikiama paslauga tiekti elektros energiją iki jo apskaitos ribos. Sodų bendrijų atveju tiesioginiam buitiniam vartotojui energija netiekiama. Ji tiekiama tik vidutinės įtampos tinklais iki TP esančių laukuose. Bendrijos privalo įsirengti savo lėšomis žemos įtampos tinklus ir jais toliau perduoti bei paskirstyti elektros energiją kiekvienam buitiniam- tiesioginiam vartotojui iki jo ribos, vesti apskaitą, rinkti mokesčius, bei antrą kartą dengti šių tinklų eksploatacijos kaštus, nes už paslaugą- tiekimas ir skirstymas žemos įtampos tinklais- pilnai moka kaip ir visi buitiniai vartotojai energetikos bendrovėms (iliustracijai pridedame “Visuomeninės elektros energijos kainos buitiniam vartotojui 2009 m. II pusmečio sandaros schemą). Jei paanalizuosime kainos sudedamąsias, tai paaiškės, kad elektros energijos perdavimo ir skirstymo žemos įtampos tinklais technologiniai kaštai yra didžiausi iš visų kainos dedamųjų ir 2007-2009 metų laikotarpio duomenimis sudarė nuo 27 iki 31,19 proc. visos kainos kaštų.

Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių, skaitome, kad visiems buitiniams vartotojams taikyti vienodą visuomeninę elektros energijos kainą nepriklausomai nuo to, ar visiems pilnai teikiamos vienodos paslaugos, yra grupė vartotojų, kuriai neteikiamos žemos įtampos elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslauga, akivaizdus diskriminavimas. Ši diskriminacija apima beveik puse milijono buitinių vartotojų sodų bendrijose ir akivaizdžiai prieštarauja CK 6.193 straipsnio 4 punktui; “Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai”.

Analogiška situacija kaip sodininkų bendrijose yra daugiabučiuose namuose. Ten irgi žemos įtampos elektros energijos skirstymo tinklas priklauso ne energetikos įmonėms, tik jis yra žymiai mažesnės apimties ir jo eksploatacijos kaštai žymiai mažesni. Savivaldybėms priklausančiuose namuose paskutiniu metu bandoma nebesudarinėti kai kuriais atvejais sutarčių su tiesioginiais vartotojais, reikalaujnt perkelti sutarčių sudarymo ir bendro atsiskaitymo prievolę savivaldybėms ir panašiai, tačiau daugumoje, kartais net su teismų pagalba, vykdomas CK 4.76 straipsnis ir tiekiama elektros energija iki tiesioginio buitinio vartotojo ribos bei sudaromos tiesioginės sutartys su buitiniais vartotojais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo: Vartotojų teisių apsaugos sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalgoje, paskelbtoje 2009-09-14, tokios situacijos aiškinamos sekančiai; “Elektros energijos tiekėjas, siekdamas su daugiabučio namo savininkų bendrija sudaryti elektros energijos pirkimo- pardavimo sutartį, kurios pagrindu bendrija turėtų tiesiogiai atsiskaityti su energijos tiekėju pagal įvadinio elektros apskaitos prietaiso rodmenis, privalo įrodyti, kad ginčo namo butuose esantys elektros energijos apskaitos prietaisai yra netinkami ar jų neimanoma pertvarkyti, ar bendrija nepagristai atsisako elektros energijos tiekėjo pasiūlytos įsirengti individualios elektros energijos apskaitos sistemos arba jos techniškai neįmanoma įdiegti ginčo name. Energiją tiekiančiam asmeniui neįrodžius savo reikalavimų pagrįstumo, jo siūlomos sutarties nuostatos, kuriomis daugiabučio namo savininkų bendrijai perkeliama pareiga apmokėti mokesčius už jos gyventojų suvartotą elektros energiją, negali būti laikomos pagrįstomis ir sąžiningomis vartotojo atžvilgiu, nes bendrijos nariai, kaip bendro naudojimo patalpų bendraturčiai, atsako tik už bendrai suvartotą elektros energijos kiekį bendro naudojimo patalpose (CK 4.76 straipsnis, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005).”

Sodininkų bendrijų nariai savo bendrą turtą- lokaliuosius elektros tinklus- valdo kaip ir daugiabučių namų savininkai bendrosios dalinės nuosavybės teise (Sodininkų Bendrijų įstatymo 2003 m. gruodžio 18 d. Nr. IX-1934 , 7 straipsnis). Daug metų sodininkų bendrijos reikalauja perimti įrengtas jų subabonentams apskaitas ir sudaryti tiesiogines sutartis su buitiniais vartotojais- bendrijos ir nebendrijos nariais, esančiais jos teritorijoje, bet VKEKK ir, ministerijai nuolaidžiaujant, energetikos įmonės to nevykdo. Tiesiogines sutartis su buitiniais vartotojais energetikai vengia sudaryti ne tik bendrijose, kurių lokalieji tinklai yra bendrijų nuosavybė, bet jos nesudaromos daugelyje atvejų ir bendrijose, kurių lokalieji tinklai prieš dešimtmetį ir seniau perduoti į energetikos įmonių balansą.

Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių, kreipiamės į Jus prašydami atsakymų į sekančius klausimus:

1.Ar energetikos įmonės sodininkų bendrijoms, pačioms eksploatuojančioms savo žemos įtampos skirstomuosius tinklus, teisėtai priskaičiuoja ir pasisavina elektros energijos žemos įtampos tinklų perdavimo ir skirstymo eksploatacijos kaštus?

2.Ar iš pridedamų septynių Valstybinės Kainų ir Energetikos Kontrolės Komisijos atsakymų galima teigti, kad ji netinkamai vykdo LRV 2002-11-07 nutarimo Nr. 1747 patvirtintų Komisijos nuostatų 6.10 punktą “ Išankstinio skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, teisės joms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, prisijungimo, energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo nagrinėjant skundus gina vartotojų pažeistus interesus”?

3.Ar Energetikos ministerija, atsisakydama mūsų prašymu spręsti sodininkų bendrijų elektros energijos kainos diferencijavimą, nepažeidė LRV 2009-02-11 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Energetikos ministerijos nuostatų 6.2.6 punkto, kuris nurodo, kad Energetikos ministerija dalyvauja formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką energijos vartotojų teisių apsaugos srityje, bei 6.2.7 punkto, kuris numato, kad Energetikos ministerija rengia ir tobulina teisės aktus, sprendžiančius problemas, dėl kurių mes kreipėmės į ministeriją, mūsų pridedamuose penkiuose raštuose?

4.Ar mūsų atveju nepažeidžiamas CK 6.193.4 punktas, kuris nurodo, kad “Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai” (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinio bylų skyriaus 2002 spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002)?

5.Energetikos ministerija ir VKEKK atsakymuose motyvuoja, kad sutartis su juridiniu asmeniu- sodininkų bendrija nėra vartojimo sutartis su buitiniu vartotoju. Ar tai teisinga jei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ta aplinkybė, jog sutartis formaliai buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, tam tikrais atvejais neturi būti sureikšminama. Sprendžiant klausimus, susijusius su butų, esančių daugiabučių namuose ar sklypelių narių sodininkų bendrijose, savininkų, kaip galutinių vartotojų, aprūpinimo energija ir vandeniu, vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuris faktiškai naudojasi perkama preke savo namų ūkio reikmėms ir už ją sumoka, t. y. yra galutinis prekių ir paslaugų vartotojas. Aplinkybė, kad tam tikrais atvejais sutartį pasirašo ne pats fizinis asmuo, o jam atstovaujantis specialaus teisnumo juridinis asmuo, pavyzdžiui sodininkų bendrija, nėra pagrindas nelaikyti sutarties vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003; 2004 m balandžio 19 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2004; 2005 m balandžio 25 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005; 2008 m vasario 29d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008).

6. Ar VKEKK ir Energetikos ministerija, atsisakydamos apginti šiuo atveju vartotojus, nepažeidžia Europos Tarybos Direktyvos? Bendroji nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos samprata suformuluota Direktyvos 3 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Iš esmės analogiška sąvokos apibrėžtis yra įtvirtinta CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 ir 16 punktuose, kuriuose nustatyta, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios nebuvo šalių individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisų ir pareigų pusiausvyrą, bei vartotojo teises ir interesus

PRIDEDAMA 60 lapų prašymų ir atsakymų:

1.2009-07-14 Nr.76 Kauno susivienijimo “Sodai” prašymas Energetikos ministrui ir VKEKK pirmininkui -18 lapų.

2. 2009-08-12 d. kolektyvinis Prienų rajono sodų bendrijų pirmininkų prašymas Energetikos ministrui – 2 lapai.

3. 2009-08-18 Nr.80 Kauno susivienijimo “Sodai” prašymas Energetikos ministerijos, Energijos išteklių, elektros ir Šilumos skyriaus vedėjui – 12 lapų

4. 2009-09-07 Nr. 82 Kauno susivienijimo “Sodai” prašymas Energetikos ministerijos, Energijos išteklių, elektros ir Šilumos skyriaus vedėjui – 2 lapai

5. 2010-01-18 Nr. 02 Lietuvos Sodininkų Draugijos raštas Energetikos ministrui dėl taisyklių projekto – 1 lapas.

6. 2010-02-17 Nr. 06 Lietuvos Sodininkų Draugijos kreipimasis į VKEKK pirmininkę D. Korsakaitę - 2 lapai.

7. Energetikos ministerijos 2010-03-23 d. atsakymas Nr.(72-09)-3-753 –2 lapai.

8. Visuomeninės elektros energijos kainos buitiniam vartotojui sandaros schema 2009 metų II pusmečiui - 1 lapas

9. VKEKK atsakymas 2010-05-13 d. Nr. R2-799 - 2 lapai.

10. VKEKK atsakymas 2009-12-15 d. Nr. R2-2091 –1 lapas.

11. VKEKK atsakymas2009-02-27 d. Nr. R2-331 – 1 lapas.

12. VKEKK atsakymas2010-02-26 d. Nr. R2-311 – 1 lapas.

13. VKEKK atsakymas2010-04-23 d. Nr. R2-652 – 3 lapai.

14. VKEKK atsakymas2009-08-20 d. Nr. R2-1299 – 2 lapai.

15. VKEKK atsakymas 2010-03-07 d. Nr. R2 – 537 – 2lapai.

16. VKEKK atsakymas elektroniniu paštu laikraščio redakcijai – 1 lapas.

17. Energetikos ministerijos atsakymas elektroniniu paštu laikraščio redakcijai –2 lapai.

18. LR Seimo Europos reikalų komiteto 2010-04-22 raštas Nr. S-2010-4304 1lapas.

19. Energetikos ministerijos 2010-05-11 d. atsakymas Nr. (7.2-09)-3-1369 Seimo Europos reikalų komitetui -2 lapai.

20. VKEKK 2010-05-13 d. atsakymas Nr. R2-796 Seimo Europos reikalų komitetui -2 lapai.

                                                Kauno susivienijimo “Sodai” pirmininkas

                                                Romualdas Šeštakauskas