Kristina Kučinskaitė

Daugelis žemės sklypus prie rajoninės reikšmės kelių turinčių savininkų net nežino netekę po keturis metrus jiems priklausančios nuosavybės. Po tokį gabalėlį be jokio atlygio iš žmonių nori atsirėžti valstybė.

Kilo panika

Kauno susivienijimo „Sodai“ pirmininkas Romualdas Šeštakauskas pasakojo, kad Lietuvos kelininkai prieš kelis metus ėmė aktyviai reikalauti atiduoti įstatymuose numatytą nuosavybės dalį, skirtą rajoninės reikšmės keliams platinti.

„Tokio absurdo dar neteko girdėti – valstybė sumanė platinti kelius, o žmonės turi geranoriškai atsisveikinti su jiems priklausančia žeme“, - dėstė R. Šeštakauskas.

Jo teigimu, tie, kurie valdo dirbamos žemės plotus greta rajoninės reikšmės kelių, greičiausiai iki šiol nežino, kas gresia jų turtui: „Apie tai žmogus sužinos tik norėdamas atlikti juridinius veiksmus – pavyzdžiui, parduodamas, dovanodamas ar iš naujo permatuodamas sklypo plotą“.

Didžiule staigmena valdos ploto sumažėjimas taps ir šimtams sodininkų, kurie apie valstybės planus taip pat galėjo būti nieko negirdėję.

„Tik soduose atkirsti gabalėlį žemės sudėtingiau, nes neretai prie pat esamo kelio stovi pastatas ar tvora. O statinių be pėdsakų nepastumsi“, - sakė R. Šeštakauskas.

Anot jo, nepatenkinti esama padėtimi sodininkai ya siunčiami į teismus.

„Bet kur tai matyta – iš manęs nori atimti turtą, bet jei esu tuo nepatenkintas, turiu kreiptis į teismą! Tai gal valstybė turėtų tapti ta žemės prašytoja, teisybės ieškančia teisme? Gal valdininkai turėtų iš žmonių nupirkti žemę, o ne atimti?“, - piktinosi Kauno susivienijimo „Sodai“ pirmininkas.

R. Šeštakausko teigimu, nors teoriškai privačios nuosavybės niekas nacionalizuoti negali, bet vienas kitam prieštaraujantys įstatymai suteikia teisę valdininkams terorizuoti žmones ir išsireikalauti to, ko jie pageidauja – t. y. nemokamos žemės.

„Įsivaizduokite, jei turite sodą prie rajoninės reikšmės kelio. Kelininkai Jums pareiškia: „Patraukite tvorą 4 metrus, nes įstatyme parašyta, jog jis turi būti platesnis“. Žinoma, Jūs nesutiksite, - aiškino R. Šeštakauskas, - Tačiau tuo viskas nesibaigs. Anksčiau ar vėliau privalėsite atlikti naujus sklypo kadastrinius matavimus, kurių reikalauja jau kiti įstatymai. Gautus dokumentus privalėsite suderinti su kelininkais, o tuomet viskas ir prasidės... Prisimindami, jog nenorėjote patraukti savo tvoros, jie neišduos reikiamų leidimų, aiškindami, kad to negali padaryti, nes pagal įstatymus per Jūsų sklypą turi būti nutiestas kelias...“.

R. Šeštakausko įsitikinimu, iš užburto vienas kitam prieštaraujančių įstatymų rato, sklypo savininkas gali ištrūkti tik vieninteliu būdu – padovanodamas valstybei keturis metrus savosios žemės.

Įrengė ir moka nuomą

Nemažiau kuriozinė situacija, anot R. Šeštakausko, yra tai, jog už savo lėšas kelius įrengusiems sodininkams tenka mokėti už jų nuomą. Steigiantis kolektyvinei sodininkystei, tūkstančiai kilometrų kelių sodų bendrijose ir dalis vietinės reikšmės kelių nuo pagrindinių magistralių iki sodų bendrijų teritorijų buvo įrengti ir iki šiandienos remontuojami už sodininkų pinigus. Dauguma savivaldybių dėl lėšų stygiaus atsisako net iš dalies prisidėti prie remonto.

„Bet didžiausias paradoksas yra tai, kad sodų bendrijos kasmet privalo už kelius, įrengtus nuosavomis lėšomis, valstybei mokėti nuomos mokestį. Nors ir nelogiška, bet tenka mokėti už valstybei padarytą paslaugą t.y. jai įrengtą turtą. Įdomu, kurio nors kaimo ar gyvenvietės gyventojai Lietuvoje moka nuomos mokestį už savo gyvenvietės kelius?“, - svarstė R. Šeštakauskas.

Turi atitikti reikalavimus

Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Ryšių su visuomene skyriaus konsultantas Evaldas Tamariūnas sakė, kad visi jo atstovaujamai staigai priskirti darbai vykdomi laikantis įstatymų.

Nors E. Tamariūnas LŽ atsiuntė aptakų situacijos paaiškinimą, dokumente galima rasti reikiamų detalių.

Pavyzdžiui, pagal E. Tamariūnas mini, kad Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu, 15 punktą formuojant žemės sklypus palei valstybinės reikšmės kelius, šių sklypų ribos turi būti sutapatintos su valstybinės reikšmės kelių ir geležinkelių žemės ribomis. Analogiški reikalavimai dėl žemės sklypų prie valstybinės reikšmės kelių formavimo nustatyti ir kituose teisės aktuose.

„O tai reiškia, kad sodininkams iš tiesų kyla problemų tuo atveju, kai reikia atlikti kadastrinius turimo sklypo matavimus. Jie turi būti suderinti su kelininkais, reikalaujančiais atiduoti jiems reikiamą sklypo plotą keliui platinti“, - komentavo R. Šeštakauskas.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorius Vytautas Daubaras LŽ patvirtino, jog sodininkai neklysta – pagal įstatymus iš jų norima paimti po nedidelį rėžį sklypo.

1995 metais Lietuvos keliai buvo suskirstyti pagal reikšmę į valstybinės bei vietinės reikšmės. Daugelis pastarųjų kelių po įstatymo priėmimo buvo įvardinti kaip rajoniniai, kurių bendras plotis, kartu su apsauginėmis zonomis, privalo būti aštuonolika metrų.

„Tačiau daugelis anksčiau vietiniais vadintų kelių nuo senų laikų yra maždaug keturiais metrais siauresni. Būtent todėl kelininkai bando juos išplatinti privačios žemės sąskaita“, - pasakojo V. Daubaras.

Jo įsitikinimu, tarp sklypų savininkų ir kelininkų vyksta tylus karas. Žmonės nesutinka geruoju mažinti savo nuosavybės dalį, o kelininkai gyventojams, norintiems arba privalantiems persimatuoti turimo sklypo plotus, neišduoda tam reikiamų dokumentų.

„Tai situacija be išeities“, - dėstė V. Daubaras.

Nors Kelių įstatymas priimtas prieš keturiolika metų, realiai jame numatytu kelių platinimu pagal reikalavimus užsiimta visai neseniai - prieš keletą metų. Žemėtvarkininkų duomenimis, dėl nesutarimo su žemės savininkais, kelių tiesėjams savo užduoties iki šiol nepavyksta įgyvendinti. Mat, Nekilnojamo turto registre ir kadastre randama duomenų, jog kelininkų norimi įteisinti keliai „dengiasi su privačiais sklypais“, o tokiu atveju atlikti jų teisinę registraciją neįmanoma.

V. Daubaro teigimu, kadangi įstatymo vykdytojai ir visuomenė neranda bendros kalbos, valstybė turėtų priimti naujus sprendimus.

Pirma – reikiamus žemės plotus paimti visuomenės reikmėms. Už tai valstybė turėtų sumokėti žemės savininkams.

„Bet, kažin ar tam bus lėšų, todėl paprasčiausias variantas – peržiūrėti rajoninių kelių sąrašą ir ten, kur kyla problemų, palikti jiems iki 1995-ųjų buvusį vietinės reikšmės kelių statusą“, - galimą sprendimą išdėstė V. Daubaras.

Kad žemės savininkai dėl savo nuosavybės turėtų būti ramūs, sakė ir Nacionalinės žemės ūkio tarnybos Kadastrų ir geodezijos departamento direktorius Saulius Urbanas. Jo tvirtinimu, tuomet, kai siekiama praplatinti kelius nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų sąskaita yra rengiami žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektai.

Pasak S. Urbano, visais atvejais paimant žemę visuomenės poreikiams savininkai yra ne tik informuojami, bet su jais pasirašoma sutartis dėl atlyginimo dydžio ir būdo. Jei žemės savininkai nesutinka su siūlomu užmokesčiu, jie turi teisę kreiptis dėl to į teismą.

S. Urbono tvirtinimu, privatizuojant sodo bendrijose esančius žemės sklypus daugumoje atvejų buvo atliekami kadastriniai matavimai, ribų posūkių taškų padėtį nustatant grafiškai pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą, todėl jų ribos turi atitikti sodininkų bendrijų generaliniuose planuose nurodytas ribas.

„Tais atvejais, kuomet žemės savininkai savavališkai užėmė valstybinę žemę kelio sąskaita, derinant žemės sklypų kadastrinius matavimus teritoriniai žemėtvarkos skyriai reikalauja, kad ribos būtų atstatytos ir atitiktų generaliniuose planuose nustatytas ribas“, - dar vieną sodininkų ir kelininkų konflikto priežastį atskleidė S. Urbonas.