NACIONALINĖS ŽEMĖS POLITIKOS GRIMASOS
( “Laisvas Laikraštis“ 2011 m. balandžio 16 d. Nr.15 )

Seimo protokolas

 ŽEMĖTVARKINIKŲ FIESTA

 Juokinga, jei nebūtų graudu, bet 1993 metais prasidėjusi sodininkų bendrijų žemės privatizacija pasirodo nebaigta iki šiandienos. Visos bendrijos mokėjo tuometiniu laiku didelius pinigus už kadastrinius matavimus ir sodininkų bendrijų žemės sklypų planų sudarymą, kuriuos, pagal tuometinius reikalavimus, suderino su visomis valstybinėmis institucijomis ir pridavė rajonų žemėtvarkos tarnyboms. Remiantis tais planais, visi privatizavo savo sklypelius. Procesas lyg tai ir baigėsi.

 Deja, vėliau paaiškėjo, kad valstybės institucijų žemėtvarkos specialistai derino žiūrėdami į lubas, suderintus planus sumetė į kampą, nesivargindami suvesti į bendrą duomenų bazę. Kai apsižiūrėję pradėjo suvedinėti į bendrą duomenų bazę, paaiškėjo, kad kai kurių gretimų bendrijų ribos nežymiai persidengia. Labai nesudėtinga buvo pareikalauti iš matavimus atlikusių licencijuotų matininkų, kurie pagal kadastrinių matavimų nuostatas pilnai atsako už matavimų metu padarytas klaidas, ištaisyti savo darbo broką patikslinant koordinates. Nėra didelė paslaptis, kad mūsų valstybėje susiformavo mafijinio tipo žemėtvarkininkų klanas, kuris sėkmingai įgyvendina žemės sklypų matavimų, jų koordinačių amžino tikslinimo, sklypų perstumdymo sistemą. Sistema meistriškai sumodeliuota, siekiant užtikrinti pastovias solidžias pajamas didžiuliam, nemažėjančiam matininkų, kadastro ir registrų centrų valdininkų klanui. Sistemos puoselėtojai nutarė, kad reikia ne žemėtvarkininkams taisyti savo klaidas tikslinant koordinates, bet žemės savininkai atlikdami bet kokį juridinį veiksmą su savo sklypu, turi papildomai naujai atlikinėti kadastrinius permatavimus, kurių kaina sistemingai didėja. Vien tik sodininkų bendrijų sklypelių permatavimas, kurių Lietuvoje yra per 220000, esant vidutinei vieno sklypelio apmatavimo kainai 500 lt., atneša kažkam 110 mln. lt. pajamas. Ar ne Lietuviškas klondaikas? Ir klanui gerai, ir sodininkai dėl amžino ribų tikslinimo ir stumdymo susirieję, paskęsta teismų maratonuose, nebeturėdami laiko ir jėgų demonstracijoms ar piketams prieš dar didesnes valdžios vykdomas obstrukcijas. Derėtų pastebėti, kad tokie“ patikslinimai“ liečia ne tik sodininkus.

 Sodininkų bendrijoms buvo skiriami tik tie plotai, kurie netiko nei žemdirbystei, nei urbanizacijai. Tai pelkynai, nederlingiausi smėlynai, negyvos buvusių karjerų teritorijos, statūs pašlaičių krūmynai. Akcijos tikslas, duoti darbo liaudžiai pilnai išsikrauti soduose, jei dar liko kiek nors energijos po darbo gamyklose, kad nebeturėtų net menkiausio noro domėtis politika ar kitokia nepageidaujama veikla. Naujoji nomenklatūra, nustebusi pamatė, kad žemės ūkio paskirties žemė gražinta savininkams virsta usnynėmis, o kolektyviniuose soduose žydi vaismedžiai ir auga daržovės. Sistema tuoj pat suformavo tokią teisinę bazę, kad bendrijų teritorijoje, likusi neišpirkta valstybei priklausanti žemė, keliai, statūs šlaitai, apsauginės zonos prie vandens telkinių ir t.t., tapo komercine žemės ūkio paskirties žeme, už kurią sodininkai privalo mokėti solidų nuomos mokestį. Mokesčio dydį palikus reguliuoti savivaldybėms, koeficientų pagalba jis kasmet didėja ir spėjo per dešimtmetį padidėti dešimt, o kai kuriose savivaldybėse ir dvidešimt kartų. Kai kurioms Vilniaus krašto bendrijoms priskaičiuota iki 48 tūkstančių lt. nuompinigių per metus. Argi ne klondaikas? Jei tiek galima nuplėšti iš vienos bendrijos, tai kiek Vilniaus rajonas gauna nuomos už visą nuomojamą žemę? Lietuvos mastu suma artima pusei milijardo.

 Šimtai raštų prirašyta į įvairias instancijas Lietuvos Sodininkų Draugijos, jos padalinių, kitų visuomeninių organizacijų ir pavienių sodininkų bendrijų atstovų, dėl absurdiško vidaus kelių žemės nuomos mokesčio panaikinimo. Deja kol kas mokesčiai tik auga. Negalima sakyti kad niekas nereaguoja. Pavyzdžiui, seimo narys Jonas Šimėnas 2010 birželio 10 d. susirūpinęs mūsų vargais pateikė Sodininkų Bendrijų įstatymo 6 straipsnio pataisų projektą XIP-2195. Gerai, kad stebuklingai staigiai 2010 liepos 02 d. projektas virto įstatymu, suteikiančiu teisę, nerengiant teritorijų planavimo dokumentų, mėgėjiško sodo sklype statyti ar rekonstruoti gyvenamą namą. Bet daug blogiau, kad per staigumą, su nieku nederinus pataisoje kartu įteisinta imperatyvi nuostata, leidžianti tik atlikus, sodininkų bendrijos lėšomis apmokėtus naujus kadastrinius vidaus kelių matavimus, gražinti nuomojamą kelių žemę savivaldybėms, siekiant išvengti absurdiško jų nuomos mokesčio. Žemėtvarkos klanui tai tikra fiesta.

 Gal ir nesąmoningai, bet sistema apskaičiuota gerai. Sodininkų bendrija sudaro sutartį dėl savo kelių naujų kadastrinių matavimų ir sumoka matininkui avansą. Pradėjus matavimus paaiškėja, kad per dešimtmetį kai buvo tikslinamos pavienių sklypelių koordinatės, vieni sklypeliai kažkiek persislinko į kelio zoną, kiti šiek tiek nutolo nuo kelio. Pasirodo nei viena institucija iki šiol nederino ir nederina ar naujai nustatyta prie kelio esanti sklypelių kraštinė gula į vieną tiesią liniją kelio atžvilgiu. Naujai įteisintos sklypelių ribos sudaro zigzaginę liniją, kurios ištiesinimui reikia vėl naujai koreguoti jau permatuotus sklypelius. Savaime suprantama, papildomos neplanuotos koregavimo išlaidos turi būti padengiamos ne kaltininkų, bet sodininkų.

 Principingiems registrų centrų valdininkams, derinantiems teikiamus kelių matavimus, netikėtai atsiranda unikali proga nederinti atliktų matavimų, kol papildomai nebus patikslintos visos bendrijos aplinkinės ribos. Vėl auksinės neplanuotos išlaidos!

 Dauguma sodininkų bendrijų ribojasi su rajoniniais keliais, o kai kuriose bendrijose jie tiesiog kerta bendrijos teritoriją. Kaip taisyklė, tiek greta einantys, tiek kertantys keliai pasirodo patenka į sodininkų bendrijoms skirtas teritorijas ir už jų užimamą žemę jau daugelį metų bendrijos moka nuomos mokestį. Tai ne pati didžiausia bėda. Po privatizacijos, 1995 gegužės 11 d. priimtas Kelių įstatymo 11 str. priklausomai nuo kelio kategorijos, įteisino kelio sanitarinę zoną 10, 20, 50 ar 70 metrų. Dėl šios priežasties atsirado poreikis derinti kadastrinius matavimus su kelių direkcija. Didelė nelaimė, kas labai dažnai atsitinka, kai prieš 20, 30, ar 40 metų pastatytas sodo namelis, ūkinis priklausinys ar šiltnamis, net jei sovietiniais laikais įteisintas Registrų centre, patenka į kelio apsaugos zoną. Kelių direkcija nederina matavimų, kol nebus pašalintas „pažeidimas“. Tam kad pašalinti šį „pažeidimą“, poterius sukalbėti tikrai nepakaks.....

 Pirmieji, kurie pabandė ir net perėjo aukščiau aprašytos golgotos slenksčius, sužinojo, kad tai dar ne pabaiga. Jiems savivaldos kelių eksploatavimo skyrių specialistai paaiškino, kad reikia vadovautis Kelių įstatymu, jei perduodate savivaldybei savo įrengtus kelius. Pagal šį įstatymą kelias yra inžinerinis statinys, kuris turi atitikti elementarius techninius reikalavimus, ir kuriam turi būti sudaryta Nekilnojamojo Turto Kadastro ir Registro byla (kurios suprantama už ačiū niekas nesudarys) ir įregistruota registrų centre. Kas, kaip, kada ir už kiek sugebės įvykdyti pirmas visus šiuos reikalavimus parodys ateitis. Netgi ir po to sumanus valdininkas gali suabejoti, ar perduodamą objektą galima perimti kaip kelią dėl netinkamos jo dangos. Labai nederėtų nustebti, jei sužinosite, kad tokio kelio yra neigiama vertė (prisimenant sodininkų bendrijų elektros tinklų perdavimą energetikams).

 Apie ką galvojo tokios sistemos gimdytojai, kokių tikslų siekta, lieka didelis klaustukas, kurių šiandieniniame mūsų gyvenime daugybė.

 Gerbiamo Šimėno pataisoje numatyta ir kita galimybė išvengti kelių žemės nuomos mokesčio, išsipirkti bendrus nuomojamos žemės plotus ir tapti bendrasavininkais. Deja, ir šiame variante nauji kadastriniai matavimai neišvengiami. Kai kas labai agituoja eiti šiuo keliu, išsiperkant ne tik žemę po keliais, bet ir visą likusią bendrai nuomojama teritoriją. Šiuo atveju norisi paklausti, kokią naudą duos naujai įsigytas bendras turtas keliai, pakriaušiai, zonos prie vandens, kurių negalima aptverti ir t.t., jei registrų centre tai bus registruota kaip žemės ūkio paskirties žemė? Nebent tai, kad galima bus pasigirti turint didelį turtą, už kurį greitu laiku vėl reikės mokėti mokestį, tik jau ne nuomos, bet gražesniu pavadinimu - turto mokestis.

 ZOMBINIMO POLITIKA SEIMO KONSTITUCIJOS SALĖJE

 Kovo 30 dieną į Seimo Konstitucijos salę rinkosi sodininkų bendrijų atstovai, Nacionalinės Žemės Tarnybos ir Aplinkos ministerijos gražus vadovų būrys, Seimo Kaimo Reikalų ir Aplinkos Apsaugos komitetų nariai. Planuota aptarti aukščiau išdėstytas problemas, atliekų tvarkymo sodininkų bendrijose pagerinimą, pasiruošimo Geriamo Vandens Tiekimo ir Nuotekų Tvarkymo įstatymo nuostatų vykdymui bei kitus klausimus.

 Kaip ir reikėjo tikėtis, sodininkai , pavargę nuo daugelį metų besitęsiančios sumaišties, kartais gal ir perdaug emocingai bandė dėstyti savo reikalus, bet per dvi valandas net nespėjo paliesti visų klausimų. Tiek daug susikaupė bėdų.

 Sunku suvokti, kam buvo kviesti Nacionalinės Žemės Tarnybos atsakingi vadovai. Vienintelis aiškus atsakymas, kad jie nežino kas sukurpė tokius įstatymus, kad ne jų pareiga patarti teikti siūlymus kaip reiktų keisti įstatyminę bazę, skamba keistai ir vyrams tikrai garbės nedaro. Sodininkams taip ir liko neaišku, kodėl jiems reikia apmokėti aplinkinių bendrijų ribų permatavimą. Kodėl pagal planus sudarytus vietinėje koordinačių sistemoje buvo galima daugelį metų ir šiandiena tebeskaičiuojami žemės nuomos mokesčiai, tačiau pagal tuos pačius matavimus juose nurodytų vidaus kelių plotų eliminuoti negalima? Dėl kokių priežasčių sodininkai prievartaujami naujai atlikinėti kelių kadastrinius matavimus naujoje LKS-94 koordinačių sistemoje? Kodėl taikomi skirtingi standartai? Sodininkai nuomos mokestį gali mokėti pagal netikslius matavimus, bet valstybė atleisti nuo šių mokesčių gali tik pagal tikslesnius matavimus?

 Kaip suprasti valstybės vykdomą nacionalinę žemės naudojimo politiką ir visiems Konstitucijos garantuojamas vienodas teises, jei gyvenančiam mieste nemokamai sutvarkomi ir prižiūrimi keliai, rekreaciniams poreikiams sutvarkomas Ąžuolyno parkas, įvairūs skverai, aikštės ir t. t., bet jei aš gyvenu teritorijoje, kuri vadinasi sodininkų bendrija natūraliai ir neišvengiamai virstanti priemiesčio gyvenviete, tai man privažiavimas prie savo sklypo galimas tik keliu, kuriuo už pravažiavimą privalau mokėti mokestį, nekaltai pavadintą nuomos mokęsčiu, nekalbant apie tai, kad ir remontuoti jį turiu savo lėšomis? Net už valstybei priklausančias apsaugines upelių pakrančių ir kitas zonas, kuriose draudžiama bet kokia veikla, sodiečiai, apart prievolės jas valyti ir šienauti, žaginami mokėti absurdišką nuomos mokestį. Konstitucijos salėje taip ir negavom atsakymo, ar specialistai ateities gyvenvietes sodininkams planuoja šaškių lentos pavidalo, be kelių ir rekreacinių poilsio zonų.

 Be galo liūdna buvo klausytis Aplinkos ministerijos valdininkų, kurie paruošė vyriausybės patvirtintas strategines atliekų tvarkymo, geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo programas, bet dabar niekaip negali įtakoti jų ydingo vykdymo. Kas tada koordinuoja šių programų įgyvendinimą? Tokios politikos pasekmėje buitinių atliekų tvarkyme dominuoja rinkliavų rinkimas, o paslauga teliko šalutinis, antraeilis klausimas. Geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo pagal europinius standartus programa skirta „ne mažiau 95% miesto ir kaimo gyventojų“ kol kas puikuojasi tik popieriuje, bet kaltos irgi tik savivaldybės, o ne programos kūrėjas ir kuratorius Aplinkos ministerija. Apie asbestinio šiferio keitimo programos vykdymą atrodo bus galima kalbėti tik tolimoje perspektyvoje, kai ateis laikas už ją atsiskaityti. Atliekų tvarkymas tai labai sudėtingas reikalas, kurį spręsti be galo sudėtinga, dėl kiekvieno rajono specifinių sąlygų.

 Susirinkome į Seimo Konstitucijos salę spręsti savo problemų piliečiais, išėjome zombiais, nesuprantančiais kur ir kaip galima gauti atsakymus į rūpimus klausimus, nenorinčiais suvokti, kad valstybei būtent tokia ir reikalinga nacionalinė žemėtvarkos politika.

 SKALDYK IR VALDYK

 Posėdžiui pirmininkavęs Kaimo Reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis išreiškė nuomonę, kad labai sunku sodininkams padėti dėl susiskaldymo ir jų noro, kad kiti nemokamai spręstų esamas problemas. Tai pakartojo gerb. Pupinis per žinių radiją balandžio 4 d.. Tai pastoviai kartoja mums dauguma valdininkų.

 Sodininkai norėtų eilinį kartą paaiškinti. Mes už savo lėšas ir savo didžiulių fizinių pastangų dėka, netinkamas žemdirbystei teritorijas pavertėme žydinčiais sodais, įrengėme kelius, vandentiekius, elektros tinklus. Tik mūsų pastangų dėka kolektyviniai sodai virsta priemiestinio tipo gyvenvietėmis, į kurias persikeldami pastoviam gyvenimui vis daugiau miestiečių gelbstisi nuo nežmoniškų mokesčių. Mes jau senai nebesistebime, kad mums valstybė niekuo nepadeda ir nebeprašome. Bet mums labai skaudu ir pikta, kai valdininkija įvairių programų pagalba sistemingai įteisina lupikavimą, kurio didžioji dalis lėšų tenka net ne valstybei, bet privačiam verslui. Sodininkų bendrija nėra ūkinės – komercinės veiklos pelno siekianti organizacija. Mes kovojome ir kovosime, kad sodininkų bendrijos nevirstu pasipelnimo objektais, tiek privataus, tiek valstybinėms verslo struktūroms.

 Juodais sovietiniais laikais visuose rajonuose buvo vienoda ir aiški atliekų tvarkymo, kelių priežiūros, žemės valdymo ir mokesčių tvarka. Dabar visi šie klausimai palikti reguliuoti savivaldybėms, kuriose jie sprendžiami priklausomai nuo klaninių ir partiniai interesų. Vilniaus rajone absurdiškai dideli žemės nuomos mokesčiai, Prienuose tyčiojamasi iš sodiečių absurdiška mokesčių skaičiavimo metodika už atliekų tvarkymą, Šiauliuose kurpiama baudų už kanalizuojamus vandenis sistema. Natūralu kad kiekvienas stengiasi kelti savo problemas. Esant tokiai situacijai, kažin ar dera susikvietus įvairių rajonų atstovus stebėtis ir priekaištauti dėl susiskaldymo.

 Iš Seimo konstitucijos salės mums teko išeiti taip ir negavus atsakymų į sekančius klausimus.

 1.Pagal žemės mokesčių įstatymą net privačioje žemėje už esančius bendro naudojimo kelius ir miškus žemės nuomos mokesčio mokėti nereikia. Kodėl, atsakant į pastovius mūsų prašymus spręsti absurdiško kelių nuomos mokesčio sodininkų bendrijoms eliminavimo klausimą, 2010 liepos 02 d. Sodininkų Bendrijų įstatymo 6 str. pataisomis buvo įteisinta pareiga sodininkams valstybės žemėje esančių kelių dokumentaciją sutvarkyti pagal Kelių įstatymo reikalavimus ir neatlygintinai perduoti savivaldybėms, jei tokia tvarka prieštarauja civiliniam kodeksui? Kas trukdo priimti ne kartą anksčiau ir dabar posėdžiui registruotą LSD Kauno susivienijimo „Sodai“ Sodininkų Bendrijų įstatymo 6 str. pataisos projektą? Tereikia įterpti 7 žodžius; „Bendro naudojimo žemę bendrijos gali nuomoti, išskyrus kelius ir energetikams priklausančių transformatorinių pastočių teritorijas, ar išsipirkti iš valstybės“.

 2. Kokia prasmė versti atlikinėti pavienių sklypelių naujus kadastrinius matavimus naujoje LKS-94 sistemoje, kai greta jų esantys paliekami senojoje sistemoje? Dar blogiau, kad šių matavimų metu keičiamos sklypelių ribos, sklypai dažnai nekontroliuojamų matininkų perstumdomi, masiškai nežymimi riboženkliais, kas bendrijose gimdo tik nesantaiką. Realybėje po tokių matavimų net prie kelių esanti bendra riba nepataisomai iškraipoma, kiekvienas atėjęs matininkas įrodinėja, kad anksčiau matavęs matininkas kaimyno sklypą neteisingai išmatavo, ko dalyvaujantys matavime negali patikrinti. Kas gali būti absurdiškesnio, kaip nekompleksiškai, pavienių sklypelių kadastriniais matavimais bandyti spręsti koordinačių sistemos pakeitimą? Kas apmokės trečią kadastrinių matavimų vajų, kai reikės suderinti visų sklypelių tarpusavio koordinates ir nesutapimus su faktine situacija vietose? Kaip suvokti Kadastro ir geodezijos departamento direktorės A. Kalantaitės atsakymą raštu 3B-(10.5)-B-426-554 sodininkų bendrijos „Monolitas“ pirmininkei, norinčiai išspręsti dviejų gretimų sklypų ginčą, kad Nacionalinė Žemės Tarnyba negali pateikti jai informacijos, susijusios su ginčijamų žemės sklypų ribomis? Kokiu tikslu ir kam naudinga įslaptinti Registrų centre registruotas sklypų koordinates? Kokiu tikslu paskutiniu metu leidžiama matininkams suderinimo parašus rinkti ne ant paties derinamo plano, bet ant atskiro lapo pavadinto ribų derinimo aktu? Tai palengvins ar apsunkins matininkams galimybę manipuliuoti sklypų ribomis?

 3. Seimo kontrolierius 2011-02-25 savo pažymoje Nr. 4D-2010/1-1225 nurodė Seimo Aplinkos Apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui, kad jo teikta Sodininkų Bendrijų įstatymo 6 str. 1 dalies nuostata pažeidžia sodininkų interesus ir pasiūlė numatyti priemones užkertančias diskriminaciją. Diskriminacinė įstatymo pataisa, pažeidžianti civilinio kodekso 6.557 straipsnį, buvo pateikta ir žaibiškai per mėnesį priimta. Įdomu, kiek metų dabar gerb. J. Šimėnui prireiks tai ištaisyti? Ar sodininkai ir šiais metais turės mokėti nuomą už valstybinėje žemėje esančius kelius ir gatves turinčius viešąjį interesą?

 4. Kada Aplinkos ministerija sugebės atsakyti, ar planuojama asbestinio šiferio stogų keitimo programa atitinka viešąjį interesą, taikytiną gyvenamiems pastatams sodininkų bendrijose?

 5. Kada Aplinkos ministerija sugebės atsakyti, ar bus pradėta įgyvendinti Geriamojo Vandens Tiekimo ir Nuotekų Šalinimo įstatyme deklaruojama programa, ir ar tai bus taikoma bent didelėse sodininkų bendrijose gyvenantiems gyventojams?

 6. Posėdyje Nacionalinės Žemės Tarnybos direktorius Kazys Maksvytis vėl kartojo Žemės Ūkio viceministro Edvardo Raugalo Lietuvos Sodininkų Draugijai 2010-05-26 raštu Nr. 2D-2956 išdėstytas nuostatas dėl galimybės sodininkams individualiai išsipirkti nuomojamą bendrų plotų žemę, pasididinant sklypelius iki leistinų 12 ar 16 arų. Teiginiai tikrai įdomūs. „Nesuprantama, kodėl būtent šiai asmenų grupei – tik tam tikros sodininkų bendrijos nariams, norima suteikti išskirtines sąlygas įsigyti valstybinės žemės. Įtvirtinus siūlomą nuostatą, būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas“. Atkreiptinas dėmesys, kad mes kalbame apie visus sodininkus, turinčius sklypus bendrijos teritorijoje, kurie ribojasi su perkama bendrai nuomojama žeme. Gaila, kad išskubėjęs dėl laiko stokos gerb. Maksvytis negalėjo paaiškinti, kaip galima kalbėti apie lygiateisiškumą, jei sodietis per 30 ar 40 metų negyvą, nenaudojamą žemę po karjero eksploatacijos pavertęs tinkama komercinei žemdirbystei, įdėjęs didžiules materialines ir fizines sąnaudas, teturi lygias teises su pirmą kartą į sodą atvažiavusiu žemės spekuliantu, madingai vadinamu žemgrobiu?

 Labai keista tendencija. Kuo daugiau valstybinės institucijos stengiasi apginti eiliniams piliečiams konstitucijos garantuojamas teises, tuo labiau diferencijuojasi visuomenė ir, gilėjant problemoms, didėja nepasitenkinimas.

 LSD Kauno susivienijimo „SODAI“ p-kas

 Romualdas Šeštakauskas