KAUNOSODAI.LT

Pakaunės sodininkų bendrijose nuo ryto iki vakaro jau zuja žmonės: dažniausiai vyresnės kartos sodininkai kasa žemę, sodina augalus, daržoves. Jaunesni žmonės tradicinius šešis sodo arus užsėja žole, rekonstruoja seną namą ar stato naują ir mėgaujasi gamtos teikiama ramybe.

Skeptikų argumentus esą sodų sklypai maži ir kaimynas į kaimyno sieną pro langą žiūri sodininkai atremia siūlydami pasidairyti po Šančius, Vilijampolę ar žaliakalnį, kur pievelę nuosavų namų kiemuose retai pamatysi.

Tačiau sodininkų bendrijose gyvenantys žmonės susiduria ir su įvairiomis problemomis, kurių mieste neturėjo. Sodai pamažu tampa gyvenamaisiais kvartalais, tačiau teisinis jų statusas primena podukros padėtį – tai nei gyvenvietė, nei kaimas, nei priemiestis.

Nuo vagių saugo terasa

Kaunietis Romualdas Bagdonas nuo 1979-ųjų bendrijos „Margupis“ 12 arų sklype ne tik sodininkauja, bet ir įgyvendina kitą savo gyvenimo aistrą – kurti ir konstruoti neįprastus buities įrenginius. Kartu su kolegomis sukonstravęs pirmąjį nespalvotą televizorių „Šilelis“ ir už tai apdovanotas LTSR medaliu ir premija, inžinierius sode įrengė dar neregėtą pakeliamą terasą.

žiemą uždarau, vasarą – atidarau“, – spustelėjęs mygtuką R.Bagdonas įjungia iš pirmo žvilgsnio paprastą elektra valdomą mechanizmą, kuris stipriais lynais nuo lango nuleidžia iš lentų suręstą konstrukciją. Ir po žiemos žmonių išsiilgęs mūrinis namas į sugrįžusį šeimininką pažvelgia gausybe langų.

Kilnojama terasa – ne tik galimybė mėgautis gamta, ji saugo šeimininko turtą ir nuo ilgapirščių, kurie per žiemą blaškosi po negyvenamus Drąseikių kaimo sodus.

Kad ir iš nuolat gyvenančių sugeba išnešti baldus. Už tvoros įsikūręs kaimynas skundėsi: ryte išvažiavęs į darbą visus baldus namie užrakino, o vakare grįžęs nieko nerado“, – piktinosi R.Bagdonas.

Ir obuoliai, ir medus – savo

Terasa jau nuleista, šeimininkė iš kambario skubiai išneša ryškiai raudonas kėdes, stalą, ant jo jau pūpso vaisinė su raudonskruosčiais pernykščiais obuoliais. „Metas gerti kavą“, – žvaliai po antruosius namus sukasi Dalia Bagdonienė.

Po žiemos atvažiavusi į sodą ji visada skuba apžiūrėti, ar visi daiktai vietoje, ar nenulūžę medžiai, ar vaismedžių neapgraužė alkani šalimais siūbuojančio miško gyventojai.

Oj, čia gyvūnų gyvūnėlių – kokių tik nori. Kartą net stirna žabų krūvoje buvo gūžtą susukusi“, – pildama kavą greitakalbe beria namo šeimininkė. Gėrimą ji siūlo pagardinti medumi, kurį sunešė R.Bagdono laikomos bitės. Medaus šeimynai pakanka visus metus, o sveikatai pagerinti šeimininkas siūlo kasdien šaukštelį bičių pikio suvalgyti.

Iš miesto išveja šaltas butas

D. ir R.Bagdonai gyventi į sodą atsikrausto gegužę, o atgal į Kauną išvažiuoja, kai bute įjungiamas šildymas. „O ko ten šalti? Čia mes turime didelį židinį, pasikūrename ir gyvename jaukiai“, – džiaugėsi sodo šeimininkė.

Moteris yra patyrusi gėlininkė, sodo sklype, kur tik neželia žolė, ji sodina įvairiausias gėles. „Ankstyvą pavasarį vos kelios žydi, o vasarą pas mus – visa jūra gėlių“, – užsisvajoja sodininkė.

Sklype stovi ir šiltnamis, kuriame sodinami pomidorai, agurkai. Tiesa, šiemet vėlyvas pavasaris daržininkystės sezoną nukėlė keliomis savaitėmis vėliau. Tik neseniai žemę atleido žiemos įšalas.

Sodo name yra visi patogumai

R.Bagdonas, kaip tikras šeimos galva, pasirūpino, kad šeimai sode nieko netrūktų. Vos iš Radijo gamyklos gavo sklypą, jis ant popieriaus nubraižė visų inžinerinių komunikacijų schemą.

Po sklypu žemę išraižė nuotekų, vandentiekio, drenažo vamzdžiai. Šio namo šeimininkai buvo vieni pirmųjų bendrijoje dar tarybiniais metais įsirengę civilizuotą tualetą būsto viduje.

Esame miesčionys, sode norėjome turėti visus patogumus“, – mostelėjusi ranka į aukštai pušyje sumontuotus du vandens indus pasiteisino D.Bagdonienė. Vasarą šiuose induose saulė užkaitina vandenį, kuris vamzdžiai atiteka į lauko dušinę, suręstą čia pat, po medžiu.

Tačiau apie nuolatinį gyvenimą sode Bagdonai nesvarsto, nors ši sodininkų bendrija turi artezinį gręžinį, iš kurio vanduo tiekiamas visiems gyventojams. žiemą čia gyventi vis vien būtų gana sudėtinga: sunkiai pravažiuojami keliai, vandentiekio sistema išjungiama, namas – neapšiltintas.

Giria šeimininko išradingumą

R.Bagdonas pelnytai gali didžiuotis ir kitais savo konstrukciniais sprendimais.

Sodo sklype atsirado vietos nedidukei pirčiai, kuri prireikus virsta nameliu svečiams. „Pirties plautą padariau platų, su atlenkiama papildoma lentyna. Ją išskleidus išeina dvigulė lova svečiams“, – savo išradingumą, kuri dažnai pagiria svečiai, demonstravo namo šeimininkas.

Už pirties pušyse įsprausta turbūt kiekvieno mažo berniuko svajonė – lentų namelis. Jo teikiama ramybe ilgą laiką mėgavosi Bagdonų anūkė.

Kompostą sodininkai iki šiol laikė trijų metrų cilindro formos vamzdyje. Pasilypėję laiptais visas piktžoles jie sumesdavo per viršų, o jau supuvusį kompostą paimdavo per apačioje išpjautą skylę.

Šią žiemą aukštas statinys nugriuvo, tad šeimininkams teks iš naujo konstruoti šį įrenginį.

Patys išasfaltavo kelius

Ne visose pakaunės sodininkų bendrijose gyvenama tik vasaromis. Prasti keliai, didelis atstumas iki miesto, patogumų trūkumas – tokius argumentus pateikia kauniečiai, savo soduose praleidžiantys tik šiltąjį metų laiką. Tačiau kitų gyvenimas sode kokybiškas ir patogus.

Šalia Šlienavos esanti sodininkų bendrija „žasma“ pernai buvo pripažinta pavyzdine. Čia – beveik visuose sklypuose gyvenama nuolat.

Bendrijos pirmininkas Algirdas Kirša, ilgą laiką iš miesto į sodą važinėjęs tik daržovių auginti, nusprendė, jog pakaks tų kelionių, ir prieš ketverius metus apsigyveno sode.

Viena svarbiausių jo užduočių tapo prastų bendrijos keliukų tvarkymas. „Nepaisėme argumentų, kad kai kurie gyventojai čia nežiemoja. Rinkome pinigus iš visų. Kiekvieno sklypo savininkui ne taip ir brangiai kainavo – po tūkstantį litų“, – pasakojo A.Kirša.

Bendrijos pirmininkas įsitikinęs, kad aplinka sodininkai turi pasirūpinti patys, o ne laukti, kol valstybė duos pinigų.

Nori kurtis prie tvenkinio

Lapių seniūnijoje kasmet gyventojų padaugėja dviem trimis šimtais. Dabar čia gyvena per 5 tūkst. žmonių, iš jų daugiau kaip pusė – soduose.

Šatijai, Lepšiškės – vienos populiariausių bendrijų. Į jas keliasi gyventi miestiečiai, kurie nori gamtos ir mažų mokesčių“, – teigė Lapių seniūnas Rimantas Stankus.

Kauniečiams patrauklios tos bendrijos, kurios turi gerą infrastruktūrą: vandentiekį, apšvietimą, susisiekimą. Pasirinkimą dažnai lemia ir šalia sklypo tyvuliuojantis tvenkinys ar ošiantis miškas.

Sode gyventi pigiau. Mūsų bendrija patogi, nuo Lapių miestelio mus skiria tik tvora, todėl centralizuotai tiekiamas vanduo, dalis gyventojų turi miestelio nuotekų sistemą, įrengtas reguliuojamas gatvių apšvietimas“, – patogumus vardijo „Šatijų“ sodų bendrijos gyventojas Kęstutis Čeponis.

Šildymo išlaidos mažesnės

Netoli Kauno esančius sodus kaip nuolatinę gyvenamąją vietą miestiečiai renkasi ir dėl pačios gyvenimo kokybės: grįžus namo nereikia vargti ieškant vietos automobiliui pastatyti, nereikia klausyti, kaip kaimynas virš galvos dainuoja.

Buities patogumų problemą kiekvienas gyventojas sprendžia pagal savo poreikius: vienam pakanka vandens pasisemti iš šulinio, lauko tualeto, kitam reikia modernių įrenginių.

Gyvenant užmiestyje kelionė kainuoja brangiau. Jei rytą vakarą važiuoji į darbą, už degalus teks sumokėti apie 400 litų. Tačiau šildymo išlaidos sode tikrai mažesnės“, – įsitikinęs K.Čeponis.

Gyventojai – įkaitai?

Audrys Karalius

Architektas

Sodai – lyg nesantuokiniai miesto kūdikiai, kuriuos metas pripažinti.

Sodai – tai liga, kuriai 20 metų padėjo vystytis neryžtinga urbanistinė politika.

Mano akimis, sodininkų bendrijos neturi aiškaus statuso. Tai – nei miestas, nei gyvenvietė, nei kaimas, nors sodai turėtų būti integruoti į miestą kaip priemiesčio gyvenvietės su joms priklausančia infrastruktūra bei socialine aplinka. Juose turi atsirasti ir parduotuvės, švietimo, gydymo įstaigos. Kiekvienai sodininkų bendrijai reikėtų sukurti projektą, kaip ją transformuoti į gyvenvietę.

Dabar šiose teritorijose gyvenančios jaunos šeimos jaučiasi lyg įkaitai, nežinantys, ar kada nors pro jų bendriją važiuos viešasis transportas, ar šalia namų veiks ugdymo įstaigos. Plėtros jau nesustabdysime, tačiau užsimerkti ir apsimesti, kad šios problemos nėra, miesto ir rajono savivaldybėms tikrai nepatarčiau.

Sodų namų architektūra – visiškas folkloras, nepaisantis jokių dėsnių. Senų nedidelių namų rekonstrukcija vyksta kaip papuola.“

Trukdo biurokratinės kliūtys

Romualdas Šeštakauskas

Lietuvos sodininkų draugijos Kauno susivienijimo „Sodai“ pirmininkas

Per 20 metų sodininkų bendrijose nuolat gyvenančių žmonių padaugėjo. Kuo arčiau miesto, tuo daugiau gyventojų. Anksčiau ar vėliau visos bendrijos virs gyvenvietėmis.

Didžiausia bėda, su kuria susiduria sodininkų bendrijos, – biurokratija.

Seni žemės matavimai nebetinka, kasmet vis sugalvojama nauja tvarka. Tai adresus suteikia, tai bendrijos teritorijos statusas keičiasi – vienais metais teritoriją prižiūri bendrija, kitais – jau valstybė.

Sodininkų bendrijos visais įmanomais būdais yra griaunamos, lyg toks susivienijimas būtų didelis blogis.

Yra ir gerų dalykų: buitinės atliekos pagaliau tvarkomos civilizuotai. Po ketverių metų karo dėl elektros tinklų perdavimo pergalę švenčiame mes. Elektros energijos tiekėjai norėjo gauti priemoką iš bendrijų už tai, kad mūsų perduodamas turtas yra gerokai nudėvėtas. Tačiau taip neįvyko.

Sodų keliai priklauso bendrijai, patys turime juos remontuoti. Manau, kad keliai turėtų priklausyti savivaldybėms. Mums siūlo patiems atlikti matavimus, įregistruoti Registrų centre ir tik tada perduoti valstybei, nors jau ir dabar šis turtas priklauso valstybei, mes jai mokame nuomą už kelius. Sodininkai tik prašo atleisti nuo šio mokesčio.

Reikia spręsti ir vandentiekio bei valymo įrenginių problemą.

Aplinkos ministerija gyventojams, statantiems individualius įrenginius, turėtų sudaryti sąlygas gauti ES paramą tokiems projektams. Dabar sodininkų bendrijos tokios teisės neturi.“

Deklaruoja ne visi

Į miesto teritoriją patenka apie 50 bendrijų, visos jos beveik 100 procentų apgyvendintos.

Kauno rajone yra 160 sodininkų bendrijų, kuriose – 25 tūkst. sklypų.

Daugiausia bendrijų yra Samylų seniūnijoje. Čia soduose gyvena apie 2 tūkst. žmonių. Kasmet šis skaičius didėja.

Tačiau ne visi savo gyvenamąją vietą deklaruoja soduose, todėl tikslaus gyventojų skaičiaus seniūnijos pateikti negali.

Antrojoje vietoje pagal sodininkų bendrijų skaičių yra Lapių, trečiojoje – Domeikavos seniūnijos.