KAUNOSODAI.LT

Pakaunės gyventojas sodo sklypui įteisinti, taip pat bylinėjimuisi su valdiškomis institucijomis per penkerius metus jau išleido 15 tūkstančių litų. Neradęs teisybės, jis apskundė valstybę Strasbūrui.

1996 metais prasidėjusi sodininkų bendrijų privatizacija konfliktų šleifą velka net ir praėjus 16 metų. Kauniečio Blažiejaus Čerapo skundas dėl valstybės pretenzijų į jo sklypą jau pasiekė Strasbūro žmogaus teisių teismą. Už tai, kad Lietuva esą kėsinasi atimti 171 kvadratinį metrą žemės, sodininkas nori 100 tūkst. eurų atlygio.

Kodėl valstybė prieš 16 metų leido sklypą privatizuoti, o dabar nori dalį jo atimti?

Sodą nori palikti dukterims

Košė užvirė tada, kai pensininkas nieko nelaukdamas nutarė pasirūpinti savo palikimu. Užauginęs dvi dukteris kaunietis norėjo, kad jo prakaitu sumirkyto sklypo ribos būtų teisiškai įformintos. Todėl 2008 metais pasikvietė matininkus, kurie padarė sklypo geodezinę nuotrauką ir atliko kadastrinius matavimus.

Tačiau su išmatuotomis ribomis nesutiko gretimais gyvenantis Henrikas Sunelaitis ir šalia B.Čerapo sklypo besidriekiančio kelio prižiūrėtojas valstybinė įmonė „Kauno regiono keliai“.

H.Sunelaitis aiškino, kad B.Čerapui primatuota per daug žemės. Anot jo, matininkų bendrovė „Tiretas“ darė tai, ko prašė užsakovas.

Kelias siauresnis nei reikia

Tuo tarpu Kelių įstatymu besivadovaujantiems „Kauno regiono keliams“ parūpo kelio plotis. Jeigu B.Čerapo sklypo ribos būtų patvirtintos ir jo sklypas užimtų daugiau kaip 12 arų, kelio plotis liktų tas pats. O taip būti esą negali.

12,6 metrų pločio ir 6,33 km ilgio kelias Vaišvydava–Gervėnupis iš vietinės reikšmės valstybiniu keliu tapo 1999 metais.

Sovietiniais metais sodininkai už savo ir netoliese buvusio kolūkio bei miškininkų lėšas šį kelią išasfaltavo. Tam tikslui vien B.Čerapas sumokėjo 83 rublius savo santaupų.

Iki šiol kadastriniai kelio matavimai taip ir neatlikti, tačiau pagal 2002 metais įsigaliojusį Kelių įstatymą minimalus valstybinės reikšmės keliams reikalaujamas plotis – 18 metrų.

Laikantis šio įstatymo keliui dar prireiktų 2,7 metro pločio ruožo nuo visos 63,5 metro ilgio B.Čerapo sklypo kraštinės.

Kodėl tyli kiti kaimynai, iš kurių panašių ruožų prireiktų valstybei, sukilęs sodininkas nesupranta.

Davė, dabar nori atimti

Sodininkas tvirtina jokių įstatymų nepažeidęs.

Sklypą sodininkų bendrijos „Gervėnupis“ Gėlių gatvėje darbų vykdytoju statybose dirbęs B.Čerapas gavo 1979 metais. Sodų sklypų privatizacijos metais 1996-aisiais jis nupirko ne tik jam skirtą kraštinį 6 arų sklypą, bet ir dar tiek pat valstybinės žemės, kurioje buvo neįmanoma suformuoti naujo sklypo.

Netrukus 12 arų B.Čerapo sklypas su namu buvo įregistruotas Registrų centre.

Kelias Vaišvydava–Gervėnupis valstybinės reikšmės statusą gavo tik po dvejų metų.

Norima žemę nacionalizuoti?

Plačiais rankų mostais lyg kokiu nematomu metru B.Čerapas matuoja savo valdas. Nuo patvoryje pasodintų vyšnaičių ir slyvaičių valstybė norėtų atsiriekti nemenką dalį žemės šalia besidriekiančiam keliui.

Sodininkas apskųsdamas Lietuvą Europos žmogaus teisių teismui paskaičiavo, kad iš jo kėsinamasi atimti daugiau kaip 171 kvadratinio metro dydžio žemės gabalą. Strasbūrą kauniečio skundas pasiekė 2011 metų pabaigoje.

„Net ir nepriklausomoje Lietuvoje gaji senų sovietinių laikų praktika – nacionalizuoti žemę, o įstatymai taikomi atgaline tvarka“, – įsitikinęs B.Čerapas.

Teismų karuselė sukosi ilgai

Į Kauno rajono apylinkės teismą B.Čerapas kreipėsi 2009 metais. Po metus trukusių posėdžių civilinis sodininko ieškinys dėl kaimynų atsisakymo suderinti sklypo ribas pripažintas nepagrįstu.

Šį teismo sprendimą sodininkas tuoj pat apskundė Kauno apygardos teismui, tačiau teisėjų kolegija jo apeliacinį skundą ir vėl atmetė.

Abiejų teismų nutartis B.Čerapas kasacine tvarka skundė Lietuvos aukščiausiajam teismui. Į šį sodininkas kreipėsi net du kartus. Galų gale jam buvo atsakyta, kad atvejis nėra reikšmingas teisminei praktikai formuoti.

„Lietuvos teismai savo sprendimais įteisino faktą, kad dalis mano sklypo priklauso keliui, o nuosavybės teisė – valstybei“, – piktinosi sodininkas.

Kas ir kam priklauso?

„Kauno regiono keliai“ aiškina disponuojantys keliu ir turintys teisę, kaip kaimynai, nesutikti su B.Čerapo sklypo ribomis.

Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldi Nacionalinė žemės tarnyba tikina priešingai – „Kauno regiono kelių“ parašo B.Čerapui medžioti neprivalu. Tiesa, teismo posėdžiuose šios tarnybos atstovė prieštaravo savo kolegų išvadai.

„Kauno regiono keliai“ tikina sutiksiantys ir su 14 metrų pločio keliu ir siūlėsi pasirašyti taikos sutartį. Tačiau tokios sąlygos B.Čerapui netiko.

Kauno rajono apylinkės teismas sodininkui priteisė ir „Kauno regiono kelių“ patirtas išlaidas. 700 litų pensijos gaunantis senjoras dalimis jau baigia išmokėti 3 tūkst. litų.

Įžvelgia ir paramos švaistymą

Buvęs darbų vykdytojas įtaria nedorus valdininkų kėslus valstybiniu mastu.

„Kodėl reikėjo daugelį per sodininkų bendrijas besidriekiančių kelių paversti valstybinės reikšmės keliais? Ogi kad galėtų deklaruoti didesnius plotus ir šitaip gauti didesnę ES paramą keliams prižiūrėti ir remontuoti“, – savo versiją kelia sodininkas.

Jis įsitikinęs, kad šalia jo sklypo einančio kelio niekas nesiruošia nei platinti, nei duobių lopyti.

Neremontuoja padegto namo

Vaikščiodamas po sklypą sodininkas mosteli ranka ir į savo geltonų plytų mūrinuko stogą. Jo dalis, dengusi garažą, nudegusi. Nors liepsnos B.Čerapo turtą laižė 2008 metų sausį, praėjus ir ketveriems metams vaizdas toks, lyg gaisras būtų buvęs vakar.

Piktadariai supleškino B.Čerapo sodo namo ir prie jo priblokuoto garažo stogus, pavėsinę, namų apyvokos daiktus, smarkiai apdegė vasarnamio vidus. Vasarnamio šeimininkas skaičiuoja patyręs apie 100 tūkst. litų nuostolį.

B.Čerapas įtaria, kas gilią žiemos naktį padegė jo vasarnamį ir kam jo kovos teismuose kiša pagalius į ratus, tačiau garsiai pavardės neištaria. Policija ikiteisminį tyrimą nutraukė, taip ir nenustačiusi kaltųjų.

Maža to, tais pačiais metais per Velykas į sodą atvykęs kaunietis išvydo prie vartų pritvirtintą laidotuvių vainiką – gedulinga juosta perrištas dvi raudonas rožes ir sidabrinę eglės šaką. Dėl šio akibrokšto B.Čerapas taip pat kreipėsi į policiją, tačiau tyrimas taip ir nebuvo pradėtas.

„Tyčia neremontuoju apdegusio namo, viską laikau kaip įrodymus“, – paaiškina namo šeimininkas.

Ginčas – ir su sodo kaimynu

B.Čerapas nuo 1990 metų pliekiasi ir su buvusiu bendrijos pirmininku Henriku Sunelaičiu. Kaimynas esą savavališkai prisijungė 5 metrų pločio ir 18 metrų ilgio sodų keliuką.

„Pirmiausia naktį išbetonavo, o ryte atvežė gal 10 sunkvežimių molio ir užpylė. Užgrobtą gabalą kelio jis privatizavo 1996 metais“, – pasakojo B.Čerapas.

Norėdamas patekti į savo sklypą jis turėjo suplanuoti naują įvažą. Tą netrukus ir padarė. Gavęs visus būtinus leidimus, įvažą jis suprojektavo tiesiai iš pagrindinio kelio.

Teismo posėdžiuose B.Čerapas taip ir neišgirdo kaimyno atsakymo, kodėl šis nesutinka su matininkų nubrėžtomis B.Čerapo sklypo ribomis. Išsamiau paaiškinti savo pozicijos H.Sunelaitis nenorėjo ir žurnalistams.

Mano, kad teismuose teisybės neras

Romualdas Šeštakauskas

Lietuvos sodininkų draugijos Kauno susivienijimo „Sodai“ pirmininkas

„Dėl valdininkų klaidų kenčia paprasti sodininkai. Daugelio sklypai patenka į valstybinių kelių zoną, o privatizacija įvykdyta nekreipiant dėmesio į kelio ribas. Aš įžvelgiu buvusių apskričių žemėtvarkininkų aplaidumą, o dabar darbai perduoti rajono savivaldybėms.

Prieš 40 metų dalijant sodų sklypus buvo nurodytos tokios ribos, kokios ir dabar yra. Sodininkų kaltės čia nėra.

Valdininkai užsimerkia, tvirtindami, kad nėra problemos, nes niekas nenori būti kaltas. Vien Gervėnupyje valstybė norėtų susigrąžinti žemės net iš kelių bendrijų – „Diemedžio“, „Sodžiaus“, „Pamiškės“.

Į B.Čerapo sklypą buvo atvykęs ir Seimo narys Rokas Žilinskas. Po diskusijų buvo prieita prie išvados, kad reikėtų pakeisti šio kelio statusą – iš valstybinės į rajoninės reikšmės kelią.

Teismuose sodininkai teisybės neras, esu tuo įsitikinęs. Šias problemas reikia spręsti aukštesniu lygmeniu, negali juk kiekvienas sodininkas užkrauti teismų darbu.“

Chaoso žemėtvarkoje tik daugėja

Vidmantas Lisauskas

VĮ „Kauno regiono keliai“ direktorius

„Šis atvejis – ne vienintelis Kauno regione esančiuose soduose. Problema kilo dėl nekompetentingų žemėtvarkos specialistų kaltės.

Barėmės, pykomės ir pykstame, nes ir matininkai ne visada išmatuoja teisingai. Kai kas remiasi ir kolūkių planais, kurie nesutapo su įstatymo reikalavimais. Juos žemėtvarkininkai turėjo pakoreguoti, tačiau jie nesilaikė Kelių įstatymo ir neatsargiai išdalijo žemės sklypus.

Štai kodėl ir kelias Vaišvydava–Gervėnupis susiaurėjo, nors šaltiniuose esame radę, kad ir tarybiniais laikais jis buvo platesnis nei dabar.

Valstybinės reikšmės kelias negali būti siauresnis nei 18 metrų. Šis kelias turėtų būti bent 14 metrų pločio. Mums šiaip žemės nereikia, tačiau yra reikalavimai. Jeigu kelias liktų tik 12 metrų, snieguotą žiemą neįmanoma būtų jo normaliai eksploatuoti – nėra kur nustumti sniego, kai aplinkui tvoros.

Bijau, kad jeigu vienam sodininkui nusileisime, kiti to paties norės. Kils chaosas.“